Kreivi ir net pasibaisėjimo kupini aplinkinių žvilgsniai, nepasitikėjimas savimi, nenoras kalbėti net ir su artimais žmonėmis… Dar visai neseniai taip atrodė Jolantos (62 m.) kasdienybė. Dėl visko kaltas periodontitas, per mažiau nei dešimtmetį atėmęs iš moters beveik visus dantis. Šiandien visi nemalonūs išgyvenimai liko užmarštyje – ponia Jolanta džiaugiasi naujais dantimis, kuriuos nė kiek nepagražindama vadina stebuklu. Ji maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie kelionę link naujos šypsenos.
– Anksčiau toks klausimas būtų labai sugluminęs, gal net privertęs ašarą išspausti. Bet šiandien tikrai galite (šypsosi). Kiek save pamenu, niekada neturėjau labai gražių dantų. Atrodydavo, kad su jais vis kažkas ne taip – tai per maži, tai spalva ne tokia balta. Bet menkos čia bėdos. Tikros problemos prasidėjo gerokai vėliau. Eidama keturiasdešimtuosius gyvenimo metus pastebėjau, kad valant dantis šepetėlis nusidažo raudona spalva. Kraujavimas kartojosi kasdien, bet pagalvojau, kad nieko čia baisaus, gi nieko neskauda. Na, tik dantys kartais jautrūs būdavo, bet kam gi nebūna? Galiausiai dukra pastebėjo, kad mano šypsena atrodo kažkaip nebe taip, kad gal reikėtų nueiti pas gydytoją. Tą patį vakarą ištyrinėjau savo dantis veidrodyje. Dantenos buvo patinusios ir vietomis atsitraukusios, apnuogindamos pilkšvas dantų šaknis. Net pati stebėjausi, kaip galėjau to nepamatyti…
– Taip, netrukus pasirodžiau gydytojui. Pažiūrėjo, uždavė kelis klausimus ir pareiškė – lėtinis periodontitas. Nelabai žinojau, kaip reaguoti, nes nesupratau, ką tas žodis reiškia. Supratau tik kiek vėliau, kai paskaičiau apie šią ligą internete ir kai ji ėmė progresuoti. Dantys tapo paslankūs, ilgi. Rodos, atsikąsi ko nors kietesnio, tai ims ir iškris. Po kelių metų taip ir nutiko. Dideliam mano siaubui, pirmas dantis iškrito tiesiog valgant. Kai kuriuos pašalino gydytojas, nes jie vis tiek nebūtų atlaikę. Visų istorijų net nepamenu, nes dantys tiesiog krito vienas po kito. Nežinau, ką kaltinti – blogą priežiūrą, o gal paveldimumą, bet yra kaip yra…
„Dideliam mano siaubui, pirmas dantis iškrito tiesiog valgant. Kai kuriuos pašalino gydytojas, nes jie vis tiek nebūtų atlaikę. Visų istorijų net nepamenu, nes dantys tiesiog krito vienas po kito.“
– Kai supratau, kad periodontitas pasiglemš visus mano dantis, ėmiau save nuteikinėti, kad likusį gyvenimą nugyvensiu su išimamais protezais. Sakiau sau, kad nieko čia baisaus – gi daugybė žmonių taip gyvena. Na, galiausiai pagamino man tuos protezus, bet gyvenimas vargu ar pagerėjo. Tikrai matėsi, kad dantys yra netikri, tarsi per dideli mano smulkiam veidui. Stengiausi nesišypsoti, kad žmonėms tai nekristų į akis. Negalėjau net normaliai kalbėti, valgyti. Viršutinis protezas tarnavo pakankamai normaliai, na bet jau apatinis… Net nesuskaičiuočiau, kiek kartų tas apatinis protezas yra man iškritęs iš burnos pačiu netinkamiausiu metu. Neapsakoma gėda.
– Be jokios abejonės. Net nežinau, kokiais žodžiais nupasakoti, kaip jautiesi, kai tau vienas po kito krenta dantys. Neslėpsiu – man, kaip moteriai, buvo labai sunku. Ėmiau vengti net savo vyro, vaikų, anūkų. Nes kokiam vaikui patiks močiutė su bedante šypsena? Atrodė, kad šita mano problema įsišaknijusi visur. Ta kiekvieną minutę juntama gėda užgožė visą mano gyvenimą – nebeliko vietos nei pomėgiams, nei išėjimui kur nors pasėdėti. Nes visą laiką galvojau tik apie tai, kaip visi žiūrės į mano pasibaisėtinus dantis. Kiek teko kalbėti su kitais mano likimo žmonėmis, visi jaučiasi panašiai – jiems gėda bendrauti su kitais, jie niekada nevalgo prie svetimų, neįmanoma susirasti darbo, nes vos prasižioji, darbo pokalbis jau baigtas. Tai yra baisu ir dantis turintis žmogus to nesupras.
„Net nežinau, kokiais žodžiais nupasakoti, kaip jautiesi, kai tau vienas po kito krenta dantys. Neslėpsiu – man, kaip moteriai, buvo labai sunku. Ėmiau vengti net savo vyro, vaikų, anūkų.“
– Kaip ir sakiau, iš pradžių mėginau gelbėtis išimamais protezais, bet nieko gero iš to nesigavo. Netgi daugiau nepatogumų, negu prieš tai. Nuoširdžiai pasikalbėjau su gydytoju ir jis patarė pagalvoti apie dantų implantus. Gydytojas sakė, kad su implantais jokio vargo nebus, o ir nustos nykti periodontito suniokotas žandikaulio kaulas. Iš pradžių net nesvarsčiau tokio varianto, nes niekam ne paslaptis, kiek toks dalykas kainuoja. Be to, maniau, kad mano burnoje joks implantais tikrai neprigis. Bet ta mintis kažkaip vis tiek neapleido. Ėmiau daugiau domėtis, skaityti, kalbėti su kitais mano likimo žmonėmis ir atradau, kad yra tokie Straumann implantai, kurių prigijimo rodikliai labai aukšti.
„Iš pradžių mėginau gelbėtis išimamais protezais, bet nieko gero iš to nesigavo. Netgi daugiau nepatogumų, negu prieš tai. Nuoširdžiai pasikalbėjau su gydytoju ir jis patarė pagalvoti apie dantų implantus.“
– Pagalvojau, kad neturiu ko prarasti ir užsirašiau į konsultaciją klinikoje, kuri dirba su Straumann implantais. Implantuojantis gydytojas buvo labai malonus, tikras profesionalas ir atsakė į visus klausimus, kokius tik turėjau. Papasakojo, kad implantaciją atlikti galima net ir tokiais sudėtingais atvejais kaip mano – tiesiog reikia parinkti tinkamą implantą. Aš iš pradžių net nežinojau, kad implantai kažkuo skiriasi! Man patarė rinktis Straumann implantus, kurie vadinasi Roxolid SLActive. Šie implantai gerina gijimo procesus ir pagreitina kaulo formavimąsi aplink implantą, o tai man mano atveju buvo itin aktualu. Gydytojas nedarė jokio spaudimo, tad ramiai grįžau namo, pasitariau su vyru ir galiausiai paskambinau, kad užsiregistruočiau procedūrai. Iš karto po skambučio pajaučiau malonų jaudulį. Pirmą kartą po daug metų pagalvojau, kad štai jau tuoj gyvenimas bus daug gražesnis!
– Procedūrų buvo ne viena. Gydytojas iš anksto nuteikė, kad laukia ilgas kelias. Iš pradžių man padarė visus reikiamus tyrimus, sudarė gydymo planą. Dar kartą viską aptarėme su gydytoju, kad puikiai žinočiau, kas manęs laukia. Pirmas etapas buvo kaulo priauginimas, nes jis pas mane buvo sunykęs. Kai kaulas prigijo, jau buvo galima sriegti implantus. Gydytojas man paaiškino, kad vienam žandikauliui pakanka vos keturių implantų. Jau tos pačios procedūros metu man uždėjo laikinus protezus, o po kelių mėnesių, kai viskas prigijo ir tapo stabilu – nuolatinius dantis, su kuriais dabar valgau, šypsausi ir juokiuosi ligi šiol.
– Patikėkit, dar ir kaip! Sakyčiau, kad gimė ne tik nauja šypsena, bet ir nauja aš. Labai gera tais pokyčiais ne tik pačiai džiaugtis, bet ir matyti, kaip tuo džiaugiasi mano šeima. Kol gyvenau be dantų, buvau viskam apatiška. Jeigu nuoširdžiai, tai jaučiau, kaip artėju link depresijos. O dabar smagu ir į restoraną nueiti, ir su anūkais pažaisti, ir su draugais pasimatyti. Netgi fotografuotis pamėgau! Viską darau su džiaugsmu. Kitaip ir negali būti, nes atsisveikinau su didžiausia savo gyvenimo bėda ir kompleksu.
– Tikrai nemeluosiu – kaina nėra maža ir tai buvo vienas iš stabdžių, privertusių ilgiau pamąstyti, ar man tikrai to reikia. Bet mano vyras labai gerai pasakė: „Jolanta, negalvok, nes čia bus investicija į tavo sveikatą ir geresnį gyvenimą“. Tą patį dabar norėčiau pasakyti ir tiems, kurie svarsto, ar verta rinktis dantų implantus ir skirti tam tokią didelę sumą. Jeigu norite atsikratyti baimės dėl to, kaip atrodote, mėgautis maistu, juoku ir gyvenimu – tikrai nedvejokit. Dantų implantaciją aš pavadinčiau stebuklu, pakeitusiu mano gyvenimą. Dabar tikrai esu pasiruošusi sutikti orią senatvę, apie kurią visi tiek daug kalba.