Danties implantas – tai danties šaknies pakaitalas. Jis gaminamas iš ypač tvirtos, lengvos ir biologiškai su kaulu suderinamos medžiagos (titano, cirkonio ar jų lydinio) ir primena nedidelį varžtelį. Atstatinėjant prarastą dantį, „varžtelis“ chirurginiu būdu įsukamas į žandikaulį, o prie jo tvirtinama dirbtinė danties karūnėlė.

Danties implantas žmogui pirmąkart įsriegtas dar 1967 m. Nuo tada implantologija pažengė tiek, kad šiais laikais dantų atstatymo implantais procedūra kasmet atliekama virš 10 milijonų žmonių visame pasaulyje ir įsriegiama apie 25 mln. implantų. Jau 20 metų moderni implantologija gyvuoja ir Lietuvoje. Kasmet čia įsriegiama apie 70 tūkstančių dantų implantų.

Praradus dantį ar kelis, būtina pasirūpinti kuo skubesniu jų atstatymu. Gydyti delsiant, organizme neišvengiamai prasidės nepageidaujami procesai.

• Atsiradusio dantų tarpo link ims slinkti kaimyniniai dantys. Dėl suprastėjusio sąkandžio pasidarys sunkiau kramtyti, tinkamai valytis dantis, taip pat gali prasidėti galvos skausmai. Atsiradęs tarpas ir dantų poslinkiai, be abejo, ims kenkti šypsenos grožiui.
• Negaudamas įprasto krūvio, prarasto danties vietoje ims “tirpti” žandikaulis. Dėl to ilgainiui pasikeis veido forma, žmogus per anksti susens.

Implantacija – šiandien pažangiausias būdas atstatyti tiek vieną, tiek ir kelis ar net visus prarastus dantis. Tokį gydymą viso pasaulio odontologai rekomenduoja dėl eilės priežasčių.

• Patikima procedūra. Šiandien sriegiami implantai prigyja net 96-100 % atvejų ir nepriekaištingai tarnauja visą gyvenimą.
• Neskausminga, nesudėtinga, greita operacija. Danties implantavimo procedūrai pakanka vietinio nuskausminimo, o pati operacija trunka vos  30-60 minučių.
• Maksimalus estetinis rezultatas. Šiuolaikiškai implantuotą dantį nuo tikrojo atskirti gali tik paciento šypseną įdėmiai apžiūrinėjantis jo gydytojas.

Praradus dantį, vienas iš pagrindinių jo atstatymo būdų – implantacija. Implantacija gali būti atidėta arba betarpiška. Taikant betarpišką (vienmomentę) implantaciją, tą pačią dieną ištraukiama danties šaknis, įsriegiamas implantas ir uždedamas laikinas vainikėlis.

Ši implantacija yra komfortiška ir neskausminga, be to, pacientui nebereikia papildomos chirurginės operacijos implantui įsriegti. Betarpiška implantacija suteikia galimybę saugiai ir greitai atstatyti kramtymo funkciją, fonetiką ir estetiką.

Planuojant dantų implantaciją, pirmiausia įvertinamas žandikaulio kaulo kiekis ir kokybė. Kaulo priauginimo procedūra (kaulo augmentacija) reikalinga tuomet, kai norint įsodinti danties implantą esamo kaulo nepakanka.

Jeigu trūkstamų dantų vietoje kaulas ilgą laiką nebuvo apkrautas natūraliu kramtymo krūviu, jis pamažu atrofuojasi. Prasideda kaulo rezorbcija – kaulo nykimas, kuris pasireiškia žandikaulio aukščio ir pločio mažėjimu.

Kaulo augmentacija – tai nuosavo paciento kaulo arba kaulo pakaitalo priauginimas ten, kur jo trūksta. Procedūros metu taikoma vietinė nejautra. Pacientui pageidaujant, operacija gali būti atliekama taikant gilią sedaciją.

Pacientai dažnai nerimauja, ar implantai prigis ir rezultatai bus ilgaamžiai. Rizikos, kad dantų implantacija bus nesėkminga, beveik nėra. Su tam tikromis problemomis susiduria vos vienas pacientas iš keliolikos tūkstančių. Jeigu dėl kokių nors priežasčių implanto įsriegti negalima arba įsriegus implantus po kelių metų jų netenkama, tokiu atveju viskas arba perdaroma nemokamai, arba grąžinami pinigai ir ieškoma kitų sprendimų.

Įveikti odontologinio gydymo baimę pacientams paprastai padeda pokalbis su gydytoju. Pasitelkiant visas šiuolaikines priemones, diskomfortas gydymo metu yra labai minimalus, jokio skausmo nejaučiama. Dažniausiai pacientai po procedūrų sako, kad nesitikėjo, jog bus taip paprasta ir viskas taip sklandžiai praeis. Esant poreikiui, po procedūros pacientams skiriami priešuždegiminiai vaistai nuo skausmo.

Tiltinis dantų protezas, arba „tiltas“, – tai dirbtinių dantų vainikėlių junginys, maunamas ant sveikų kaimyninių dantų. Nors daug dešimtmečių šis prarastų dantų gydymo būdas buvo pats populiariausias, jis visada turėjo keletą esminių trūkumų.

Laikinas sprendimas. Dėl to, kad „tiltas“ – gana primityvus gydimo metodas, anksčiau ar vėliau pacientui jį teks keisti. Tikėtina, kad buvę atraminiai dantys toliau šiam “darbui” nebetiks, juos reikės rauti, šlifuoti kitus ir, žinoma, už viską mokėti iš naujo.

Techniškai sudėtingas gydymo būdas. Ypač sunku „tiltu“ kokybiškai atstatyti prarastų kelių dantų eilę.